G. Kirkilas. Ar turime alternatyvą Europos Sąjungai?


 Powered by Max Banner Ads 

Europos Sąjungą laidoja visi, kas netingi. Euroskeptikai, šiltai įsitaisę Europos Parlamento krėsluose arba besitikintys sėkmės nacionaliniuose rinkimuose, mat agituoti žmones, juos gąsdinant ir po to siūlant supaprastintus, patrauklius, bet realiai neįgyvendinamus sprendimus, yra gana lengva ir politiškai pelninga.

Komentatoriai, einantys taip pat lengviausiu keliu ir tirštinantys problemas nuo dramų iki apokalipsių, prie to tik prisideda. Net milijardierius G. Sorosas, ir aišku, mūsų didžioji kaimynė, niekaip nesukurianti patrauklesnės už Europos Euraazijos sąjungos ir svajojanti, jog iš ten pasitraukusios kaip nors gal sugrįš.

Net britų konservatoriai bando spekuliuoti Europos Sąjungos trūkumais, kad įveiktų savos partijos vidines problemas, o iš tikrųjų atskilusius populistus, nors puikiai supranta, jog pasitraukimas iš ES neatneštų naudos nei Britanijai, nei ES, nei pasaulio saugumui ir taikai.

Aišku, Briuselis su savo ganėtinai nepaslankia biurokratija ir sudėtingai priimamais sprendimais bent jau išoriškai, neįsigilinus, neatrodo itin efektyvi valdymo sistema. O ypač užgriuvus pabėgėlių krizei. Visiems norėtųsi greitų, ryžtingų sprendimų, tačiau nei Komisija, nei Europos Parlamentas nėra visagaliai, susiduriama su nacionalinių valstybių įstatymais, vyriausybių nusistatymais.

Klausimai ilgai derinami, ieškoma kompromisų, kas, beje, paneigia euroskeptikų propagandą, jog esą Briuselis viską sprendžia, o nacionalinės vyriausybės tik pritaria… Tuomet euroskeptikai pasisuka į priešingą pusę ir neraudonuodami kaltina Europos Sąjungą valdymo grėmėzdiškumu ir pan.

Kaip sakoma, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi… Žmonių ar visuomenės gąsdinimai – visuomet nepralošiamas biznis, kaip ir pasaulio pabaigos prognozės. Jei neateis, visi lengviau atsikvėps ir pamirš, bet tuo metu dėmesį atkreips ir „pranašai“ žmonių baimes panaudos.

Tiesa, kaip visuomet per vidurį – 28-nių valstybių sąveika yra realus ir, beje, unikalus žmonijos istorijoje demokratijos mechanizmas. Reikalaujantis daug daugiau laiko, jėgų, resursų, nei kokie nors vienašališki ir greiti, dėl to atrodantys efektyviais, diktatorių sprendimai. Tik keista, kad nesurandame nei vienos diktatoriškos valstybės, kad ir mūsų artimiausi kaimynai, kurios dėl tokio, daug kam atrodančio efektyvaus valdymo, klestėtų… O vis „griūvanti“ Europa tebelieka patraukliausia vieta ir nieko keisto, jog būtent į ją pabėgėliai ir traukia.

Keistoka, jog Lietuvai atstovaujantys europarlamentarai, ypač dešinieji, nei Briuselyje, nei Strasbūre, pavyzdžiui, tų pačių pabėgėlių klausimų beveik nekelia, o tik periodiškai kažkodėl rašo laiškus į Lietuvą – kas atsitiktų, jei pabėgėliai ją užplūstų ir ką turi daryt Lietuvos valdžia, tarsi jų pačių, europarlamentarų, ši problema neliestų. O EP jie sėdi visai ne dėl to, kad ką nors veiktų. Per visą šį laikotarpį šiuo klausimu tik vienas kitas pasisakė, nieko iš esmės ir nepasiūlė.

Panašiai elgiasi ir niekaip neapsisprendžiantis ar dirbti Lietuvoje, ar likti Europos Parlamente konservatorių lyderis G. Landsbergis. O gal vietoj laiškų į Lietuvą dėl Astravo AE pavojų reikėtų šį klausimą pamėginti kelti Briuselyje? Būtų ir efektyviau, ir racionaliau. Mėginti įtikinti šio projekto pavojingumu kitų šalių atstovus, gal netgi pradėti burti šalių koalicijas? Juk šalių, nusistačiusių prieš atominę energetiką, yra nemažai, šalininkų surasi visuomet.

Akivaizdu, jog vargu ar Lietuva šį klausimą be ES pagalbos išspręstų, jei jį įmanoma, kai tiek statybos pasistūmėjusios, išspręsti apskritai, ypač po to, kai konservatorių ir liberalų Vyriausybė kelerius metus ne tik nieko nedarė šiuo klausimu, o dar ir ramino visuomenę, esą baltarusiai tos atominės nepastatys… Juk tik pačioje Astravo AE statybų pradžioje 2009-2012 m. dar ir buvo realu kažką pakeisti. Pavyzdžiui, statybos vietą toliau nuo Vilniaus. O ne aiškinti, kad tos AE nebus, kaip tai darė tuometinis konservatorių lyderis A. Kubilius, nesiteikęs net Baltarusijos opozicijos šiuo klausimu priimti, vis guosdamasis, jog esą baltarusiai neturės kur eksportuoti elektros energiją ir pan.

Neabejotina, jog pabėgėlių krizė – ilgalaikė ir jokios atskirų šalių pastangos apsistatyti tvoromis jos neišspręs. Ir net Šengeno erdvės suvaržymas taip pat, išskyrus tai, kad turėtų neigiamų pasekmių ES ekonomikai ir ne tik. Tik visų ES šalių pastangos, bendradarbiaujant su trečiosiomis, tokiomis kaip Turkija ir plačiau. Tik ES finansiniai, intelektiniai, diplomatiniai ir kitokie resursai gali padėti krizę įveikti ar bent sušvelninti. Tik realus šalių – narių solidarumas, o ne skubėjimas užsisklęsti nacionaliniuose nameliuose.

Ar nepjauna šakos, ant kurios patys ir sėdi populistiniai Europos Sąjungos kritikai? Tiesa sakant, jie todėl taip drąsiai ir brūžija tą šaką, nes galvoja, jog ji pakankamai tvirta… Nes euroskepticizmas, kaip politinė idėja, be ES nieko nereiškia, paliktų juos visiškai tuščius ideologiškai. Nebūtų ES, nebūtų ir euroskeptikų.

Kritikuoti Lietuvos įsipareigojimus dėl pabėgėlių, gąsdinti visuomenę apokaliptiniais vaizdais ar mėginti šia tema spekuliuoti artėjančios rinkimų kampanijos metu, ką, atrodo, jau mėgina kai kurios partijos, reiškia ardyti ir šiaip trapią ES vienybę bei solidarumą, kurio būtent mums pirmiausia ir reikia. Energetinio saugumo, tos pačios Astravo AE, daugeliu kitų klausimų. Nepjaukim šakos, ant kurios sėdim. Tikrasis mūsų nacionalinis interesas – stipri Europos Sąjunga. Nes juk ir euroskeptikai, kaip šiuo metu ryškiausia populizmo atmaina, iš tikrųjų jokios kitos alternatyvos nesiūlo, jie tokios tiesiog neturi. Jų tikslas – trumpalaikiai politiniai dividendai.

Bet kuriuo atveju nė viena valstybė atskirai su pabėgėlių problema nesusitvarkys, ką pripažįsta net pačios galingiausios ES narės. Tai gali padaryti tik didelių resursų sąjunga, kokia ir yra ES. Taigi ne pabėgėliai yra pagrindinis ES iššūkis, o populizmas, paremtas tikru ar tariamu euroskepticizmu, šią Sąjungą silpninantis.

Nepaisant visų trūkumų Europos Sąjunga turi savyje ypatingą susitarimų ir sutarimų potencialą, išsaugant nacionalinių valstybių suverenitetą, ypatumus, kultūras bei kalbas. Kito kelio, kaip Europos Sąjunga ir stipri sąjunga, iš esmės ir nėra, šiuo siaubingu klystkeliu jau bandyta eit dviejų pasaulinių karų laikais. Ir be tragedijų, baisių aukų, nieko nepasiekta.

Gediminas Kirkilas, Seimo vicepirmininkas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LSDP frakcijos narys

 

Leave a Comment