G. Paluckas. Atsakymas L. Kasčiūnui: nesimatuokit socdemų batų, jie jums per dideli


 Powered by Max Banner Ads 

Gintautas Paluckas (asmeninio archyvo nuotrauka)

Vyresni dar prisimena tą legendinę Sovietų Sąjungos gyventojo frazę „mokytojui“ iš Vakarų – nemokykit mūsų gyventi, geriau paremkit materialiai.

Kai reikia remti materialiai, konservatoriai kažkodėl neria į krūmus ir laisto šalies vargą sočiais moralais apie „bambalinius“, „patvorinius“ arba tiesiog koneveikia pigesnio pieno kaimyninėse šalyse ieškančius. Kai kalbos nieko nekainuoja (opozicijoj būnant taip jau yra), lyg iš kiauro šios vasaros dangaus pasipila atjauta prisirpę siūlymai rūpintis vargstančiais ir mažinti socialinę atskirtį.

Tačiau tą proginį socialinį „raudonumą“, o, mano galva, tiesiog veidmainystę, įvertins rinkėjai. Mane sužavėjo kolegos samprotavimai socialdemokratų egzistavimo ir perspektyvų Lietuvoje tema. Lyg tai mes nykstam, lyg tai mūsų ir visai nebuvo. Nuoširdžiu rūpesčiu to nepavadinčiau, tačiau, kai konservatoriai skendo brolių liberalų populiarumo bangose, mes, socialdemokratai, taip pat labai neliūdėjom.

L.Kasčiūnas iš esmės kartoja L.Donskio kiek anksčiau savo straipsnyje „Socialdemokratai“ išsakytas mintis – socialdemokratų nėra, nes ir nebuvo bei socialdemokratai nebeturi ašinės idėjos. Tačiau kolega stipriai paslydo ant savo logikos klaidų ir įžvalgos (ar žinių apie socialdemokratus) stokos.

Laurynas daro prielaidą, kad tai ko nebuvo, atsirasti negali. Paprastai tariant, sakoma, kad socialdemokratai yra „netikri“ savo įsitikinimais. L.Donskis yra gerokai atviresnis tuo klausimu – „socialdemokratai… senojo industrinio ir ekonominio elito dalis, vadybininkai, jaunieji ikrų ir šampano socialistai“. Bergždžia dėl to ginčytis, nes tame yra ir tiesos, ir netiesos. Pats esu apie tai savikritiškai rašęs. Tačiau esminė klaida yra manyti, jog ten kur socialdemokratijos nebuvo ar trūko, jos negali atsirasti.

Socialdemokratai nėra partija, tai žmonės tikintys socialdemokratinės ideologijos nešamomis vertybėmis. Sąmoningai, artikuliuotai ar nelabai, bet mano, kad toks visuomenės santvarkos/sugyvenimo modelis, kurį siūlo kairioji ideologija yra jiems patrauklus.

Tie žmonės balsuoja, tie žmonės ateina į partiją, dalyvauja viešose diskusijose, todėl dėl socialdemokratų Lietuvoje galime būti ramūs. Jų yra ir bus. Kiek socialdemokratų yra socialdemokratų partijoje? Vis daugiau. Vieni ateina, kiti užauga, tačiau jų daugėja ir diskusijos dėl politikos krypčių aštrėja.

L.Kasčiūnas yra teisus dėl to, kad socialdemokratai Europoje ir Lietuvoje išgyvena ideologinius pokyčius. Tačiau klysta manydamas, jog supranta, kur tie pokyčiai veda. Klysta ir ponas L.Donskis mėgindamas kreipti Lietuvos (ir Europos) kairiuosius nuo socialinių ir ekonominių klausimų prie tapatybės politikos – „Ne klasė, o rasė. Ne skirtis, o lytis. Ne darbo žmonės, o imigrantai. Ne emancipacija ir laisvė, be kurių kairė istoriškai tiesiog neįsivaizduojama, o galimybė susikurti tapatybę, kuri ir tapo naujuoju kairės kodu“.

Abu autoriai mėgina įteigti, jog socialdemokratams nėra kas veikti socialinėje, ekonominėje srityje, todėl vienintelis kelias realizuotis kairiajai ideologijai yra LGBT, feminisčių teisių gynimas bei tautinių/rasinių įtampų visuomenėse valdymas/švelninimas.

Tai yra vakarykštis Pasaulis. Šiandien kairiųjų judėjimų varomoji jėga ir egzistencinis įkvėpimas yra turtinė, pajamų ir galimybių nelygybė, kuri nulemia ne tik paties žmogaus, bet ir jo vaikų gyvenimus, nepaisant jo asmeninių pastangų. Syrizos, Podemos, „corbynistų“, Other98, OccupyWallStreet ir kitų judėjimų bei partijų kilimas akivaizdžiai rodo, jog ideologinė kairiųjų ašis yra ir ji stipri.

Konservatoriai visad bijojo Pasaulio. Ir Europa jie laiko grėsme tautiniam savitumui bei identitetui, tačiau nelygybė ir jos priežastys yra per sienas plintanti bėda. Kova su ja yra per didelis uždavinys dešiniesiems. Nestokit į socialdemokratų batus, jie jums tikrai per dideli.

Gintautas Paluckas, Vilniaus miesto vicemeras, socialdemokratas

Leave a Comment