G. Paluckas. Meilė, streikai ir pinigai


 Powered by Max Banner Ads 

1905 metais socialdemokratų įžiebti streikų laužai Lietuvoje carinei valdžiai iškėlė daugybę ūkinio pobūdžio reikalavimų, kurie peraugo į politinius ir atvedė šalį į Didįjį Vilniaus Seimą pradėjusį nepriklausomos demokratinės Lietuvos kūrimo procesą.

Kokia likimo ironija – šiandien streikuojama prieš socialdemokratus. Ir kyla reali grėsmė suplėšyti amžiaus senumo politinės meilės saitus tarp socialdemokratų ir profesinių sąjungų.

Daug socialdemokratų tame nemato nieko blogo. Teigiama, jog marksistinis klasinis visuomenės susiskirstymas yra išnykęs ir nebeaktualus, todėl profesinių sąjungų vaidmuo atstovaujant darbininkų klasei (dabar sakoma kiek moderniau – dirbantiesiems) yra ne reikšmingas, o atskirais atvejais net patiems dirbantiesiems žalingas (pvz. tais, kai profesinių sąjungų nariams atstovauja neefektyvi ir savų interesų turinti organizacijos nomenklatūra).

Su tokia pozicija iš dalies būtų galima sutikti. Visuomenės grupių klasifikacija pagal aiškiai apibrėžtus interesus, kuriems galėtų atstovauti viena ar kita ideologija, darosi vis sudėtingesnė, o pati visuomenė (tiek plačiąja prasme, tiek Lietuvos) pastarąjį šimtmetį nuolat kito – nuo valstietiškos iki industrinės, nuo industrinės iki paslaugų, nuo paslaugų iki kūrybinės.

Tačiau klasės visuomenėje neišnyko, sumenkus industrinės darbininkijos skaičiui ir įtakai, pagreitį ir vis didesnę reikšmę įgauna kūrybinės klasės (inžinieriai, aktoriai, mokytojai, architektai, programuotojai ir t.t.) formavimasis.

Kuriantys žmonės (senesnę retoriką mėgstantiems socialdemokratams galbūt būtų smagiau girdėti „proto darbininkų“ pavadinimą – neprieštarauju, esmė ta pati), matydami ir suvokdami savo didelę (ir didėjančią) įtaką naujųjų laikų visuomenės ir ekonomikos raidai, bruzda keldami klausimą – ar sąžiningai perskirstomi jų kūrybos vaisiai ir ar užtikrinamos tinkamos sąlygos jų veiklai/kūrybai.

Priminsiu, tas pats klausimas „kankino“ ir Marxą bei XX amžiaus pradžios socialistus bei socialdemokratus, tik kiek kitame kontekste.

Jei galime apibrėžti klasę ir jos interesus, turbūt akivaizdu, kad egzistuoja ir politinis poreikis jiems atstovauti. Štai čia mes, socialdemokratai, turėtume stabtelėti ir į mokytojų, kūrybinės klasės atstovų, streikus pažvelgti ne per mokinio krepšelio ar papildomo milijono eurų švietimo sistemai prizmę, bet plačiau ir giliau.

Kūrybinės klasės judėjimas (ekonominių reikalavimų kėlimas) rodo akivaizdų atstovavimo interesams vakuumą ir sudaro palankią erdvę naujiems politiniams dariniams formuotis. Tie dariniai formuosis politinio spektro kairėje, nes kalbame apie valstybės išteklių perskirstymą. O perskirstymas – kairiųjų „arkliukas“. Atsivėrusi politinio atstovavimo erdvė nebūtinai turi būti užpildyta naujomis partijomis. Naujos (daugeliu atvejų paprastesnės) politinės veiklos formos – visuomeniniai sąrašai – atstovavimo interesams vaidmenį taip pat gali atlikti.

Pastarieji mokytojų streikai žymi ne įžangą į rinkimus, kaip buvo mėginama sakyti, o kūrybinės klasės emancipacijos (išsilaisvinimo) judėjimo pradžią. Į jį neišvengiamai jungsis kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, universitetų lektoriai.

Mes, socialdemokratai, turėtume tapti kūrybinės klasės partneriais šiame judėjime.

Gintautas Paluckas, Vilniaus miesto vicemeras, socialdemokratas

Leave a Comment