Vytautas Plečkaitis. Pirmiausia – Lietuva! (Lithuania – first)


 Powered by Max Banner Ads 

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas dar priešrinkiminėje kovoje pasirinko šūkį: „USA – First!“ (JAV – pirmiausia). Jis reiškia, kad Amerikos interesai visur ir visada turi būti pirmoje vietoje, kad kompromisų politika, kuria vadovavosi buvę JAV prezidentai, o ypač demokratai prezidentai, turi būti užmiršta. Net santykiuose su geriausiais savo sąjungininkais.

Tokią politiką D.Trumpas vykdo ir su Europos Sąjunga, ir su JAV sąjungininkėmis – Kanada ir Japonija. Tai buvo gerai matyti per Septyneto valstybių vadovų susitikimą Kanadoje, iš kur JAV prezidentas išvyko pirmasis, nesulaukęs bendro visų šalių pareiškimo. Lėktuve pakeitė savo sprendimą dėl bendros deklaracijos, palikdamas Vakarų sąjungininkų vadovus „ant ledo“. Netaktiškai užsipuolė Kanados premjerą ir galiausiai pasiūlė pakviesti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, be kurio, D.Trumpo nuomone, Septynetas yra nevisavertis.

Iš esmės JAV prezidentas paniekino visą didžiųjų Vakarų valstybių, įskaitant Japonijos ir Kanados darbą rengiantis šiam susitikimui, ignoravo sąjungininkų interesus ir kompromiso paieškas, sprendžiant pasaulio atšilimo, prekybinių karų išvengimo ir vykstančių karinių konfliktų klausimus.

Demokratinių šalių vadovai paprastai taip nesielgia. Taip viduramžiais elgdavosi karaliai ar imperatoriai su nepaklusniais vasalais. Kitaip sakant, autoritarinių režimų bei autoritarinio tipo žmonės, kurių, deja, vis daugiau išrenkama valdyti net demokratines valstybes. Jau nekalbant apie tas, kurios tik savo pavadinimuose turi žodį „demokratinė“. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja oficialiai vadinasi Demokratinė Liaudies Respublika, nors demokratijos ten su žiburiu nerasi.

Tačiau Šiaurės Korėja tapo svarbi JAV ir visam pasauliui, nes turi atominį ginklą ir jos raketos gali pasiekti JAV teritoriją. Visai nesvarbu, kad ją valdo komunistinis diktatorius Kimas. Su tokiu diktatoriumi susitiko JAV prezidentas D.Trumpas, pavertęs susitikimą eiliniu šou ir išnaudojęs progą visam pasauliui pasigirti ir pagirti komunistinį diktatorių.
Jis tiek sureikšmino pasirašytą deklaraciją, kurią galima vadinti ketinimų protokolu, kad galėjo atrodyti, kad Kimas jau kitą dieną atsisakys savo atominio ginklo. Iš tikrųjų tai tik pradžia didelio ir sunkaus derybinio darbo, kuriame, matyt, kad ir netiesiogiai, Šiaurės Korėjos pusėje dalyvaus ir Kinija, o gal ir Rusija.

Be to, neaišku, kokiu būdu ir kada įvyks Korėjos pusiasalio denuklearizacija, apie kurią tiek daug kalbėta prieš pasirašant bendro pobūdžio susitarimą. Kita vertus, jei iki šiol kam nors nebuvo žinoma Šiaurės Korėją ir jos jaunas diktatorius, kuriam JAV prezidentas negailėjo liaupsių, tai dabar apie ją ir jo valdovą žino visas pasaulis.

Vokiečių savaitraštis „Die Zeit“ („Laikas“) išspausdino karikatūrą, kurioje JAV prezidentas D.Trumpas spiria į didžiulį užrašą „GERMANY FIRST“, siekdamas nustumti žodį „Germany“ (Vokietija). Vokietija po Kinijos yra didžiausia pasaulio eksportuotoja.

Įvesdamas padidintus muitus Europos Sąjungai aliuminiui ir plienui D.Trumpas pirmiausia siekia pabranginti iš to plieno gaminamus europiečių automobilius ir buitinę techniką, šaldytuvus, televizorius, kurie JAV mieliau perkami nei amerikietiški, o tuo pačiu sumažinti Vokietijos ir visos Europos ekonominę galią.

Natūralu, kad kiekviena normali šalis siekia, bent jau turėtų siekti, kad jos interesai – tiek valstybiniai, tiek visuomeniniai, ekonominiai ir prekybiniai – būtų geriausiai apginti, kad jos žmonės gyventų kiek galima geriau, kad teisingumo ir sąžiningumo būtų daugiau, kad socialinė atskirtis nebadytų akių, kaip dabar yra Lietuvoje.

Žmonės Lietuvoje laukia lyderio, kuris išdrįstų garsiai, įtikinamai pasakyti: Lietuva yra pirmiausia. Lietuvos žmonės yra svarbiausi. Visi žmonės, o ne 10 ar 20 proc. visuomenės, kurie gali oriai gyventi savo tėvynėje.

Tokio lyderio iki šiol nebuvo. Būta daug politikų aukštuose postuose ir sėdinčių tuose postuose jau ne vieną dešimtmetį, bet žmogaus lyderio, kuriuo patikėtų dauguma Lietuvos visuomenės ir kuris nuoširdžiai rūpintųsi visais savo tautiečiais, mes neturėjome ir neturime.

Švenčiant Lietuvos Sąjūdžio trisdešimtmetį buvo prisimintas sąjūdiečių idealizmas, nes tik idealistai, negalvojantys apie savo asmeninius tikslus ir gerovę, o pirmenybę teikdami savo tautai ir valstybei, gali išjudinti stagnaciją ir pasiekti kilnių tikslų, be kurių tikra valstybė negali gyvuoti. Tik jie gali iškovoti laisvę, ją apginti ir sukurti tikrai demokratinę visuomenę. Sąjūdžio žmonės įsiūbavo Lietuvą, suteikė jai idealizmo ir jo dėka buvo iškovota laisvė, kuria gyvena jau ne pirma Lietuvos karta. Kur kas laisviau ir geriau nei gyventa iki tol.

Tačiau ir dabartinis laikas reikalauja idealistų, kurie parodytų kelią į šviesesnę ateitį čia, Lietuvoje, o ne emigracijoje. Iki šiol tarp sociologų ir žiniasklaidos minimų kandidatų į prezidentus idealistų, turinčių konkrečias programas, kaip spręsti susikaupusias problemas, ilgą laiką nebuvo matyti.

Tačiau Lietuvos Sąjūdžio vieno iš kūrėjų idealistinė bei tuo pačiu realistinė programa iš dvylikos valstybės politikos gairių, pavadinta „Lietuva yra čia“, teikia vilties. Anksčiau esu rašęs, kad „globali Lietuva“ yra fikcija ir saviapgaulė. Todėl sutinku su Arvydu Juozaičiu, kad Lietuva yra tik čia, kur yra ir šimtmečiais buvo mūsų protėvių žemė.

Negaliu nesutikti su A.Juozaičiu, kuris teigia, kad „socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų“, kad diferencijuotų mokesčių įvedimas, pagal principą „kapitalas moka daugiau“, yra teisingas. Toks principas seniai taikomas civilizuotose Europos šalyse ir net kapitalistiniame rojuje – Jungtinėse Valstijose. Tačiau valdantieji iki šiol to nesuprato ir suprasti nenori, kad kapitalas turi mokėti daugiau, jeigu norime tapti solidaria europine valstybe, iš kurios nebus noro emigruoti.

A.Juozaičio apsisprendimo kandidatuoti laukia nemaža dalis Lietuvos visuomenės, kuri deda viltis, kad į valdžią gali ateiti žmogus, kuriam Lietuva bus pirmiausia. Tokių asmenybių, kuriems yra svetimas cinizmas ir melas, kurie aiškiai ir suprantamai kalba apie tai, kas rūpi daugeliui eilinių Lietuvos žmonių ir pasiryžę tai daryti, Lietuva pasiilgo. A.Juozaitis yra vienas iš tų, kuris gali sujudinti Lietuvą gerąja prasme.

Leave a Comment